KILKŲ ŪKIO ISTORIJA

GYVAS MEDUS   Jei kada rimčiau susimąstėte, atidžiau peržvelgėte savo, draugų ar giminių šeimų istorijas, tai tikrai pastebėjote dėsningumų. Retam viskas einasi kaip sviestu patepta. Dažnas ne vienerius metus bandėm jėgas pakilimų ir nuopuolių karuselėje, patyrėme džiaugsmo, sėkmės antplūdžius ir ašarų kartėlį... Gal Aukščiausiojo numatytais keliais buvo eita, gal likimo vingiais klajota, gal tėvų ir prosenelių pramintais takais žingsniuota, kol tikrąjį pašaukimą, savo vietą gyvenime radome.

Ne kitaip ir Kilkų šeimoje. Visko ragauta: ir Aukštaitijos mažažemio šeimos vargų, ir didelės meilės, ir pokario sunkmečio, ir kraustymosi iš tėviškės, Kupiškio rajono Jutkonių kaimo, ir naujakurystės rūpesčių Kaune. Ne milijonus varto ir jauniausioji karta. Tik vieną nepaprastą bruožą Kilkų giminės vyrai paveldi iš kartos į kartą – darbą ir meilę bitėms. Antai ne kurie domisi, po kokiu Zodiako žvaigždynu gimę, kuo reiksią užsiimti ateity, iš ko prasigyventi. Visiems Kilkams ir taip aišku: po bitės ženklu, gyvens su bitėmis, su medumi. Daugel metų ši darbšti šeimyna bičiuliškai pasitardama karta karton puoselėja bitininkystės tradicijas.

Niekas ir nesistebėjo, kai ketvirtos kartos bitininkas Svajūnas, sukūręs šeimą su Erika, lauktąją dukrytę pakrikštijo Austėjos – bičių deivės – vardu. Mažoji, kol kas artimųjų švelniai Austyte vadinama, jau dabar apie bitučių gyvenimą daugiau išmano nei tūlas moksleivis. Mat visur pas bites su tėveliais kartu keliauja, darbų riktą perpranta ir paaiškinimus girdi, domėn dedasi. Ir aviliai, ir maitintuvės, ir rėmeliai, ir medsukis Austėjai tokia pati savastis kaip kitai jos vienmetei lego kaladėlės, lėlės ar kompiuteriniai žaidimai. Net tikrą bitininko kostiumą tėveliai dukrai pasiūdino – oriai ir saugiai trimetė amato ir verslo pradmenų mokosi.

Kai Svajūno prosenelis Povilas 1921 m. rado pievoje spiečių, parsinešė namo ir suleido į savo rankomis iš rąstgalio skobtą aviliuką, turbūt nė pagalvot negalėjo, kad miestietis proanūkis po šimtmečio iš to sukurs šeimoje džiaugsmą ir verslą. Ilgą ir sunkų kelią bitininkaudami nuėjo ne tik proseneliai Kilkai, bet ir seneliai iš mamos pusės Damalakai. Kėdainių rajone Antušavos kaime garsėjo kaip žingeidūs ir sumanūs bitininkai. Ne vienerius metus pakaunėje bites nuo ligų išsaugojęs, specializuotus žolynus ir bičių mėgstamus medingus vaiskrūmius sodinęs Svajūno tėtis Povilas ir mama Vida irgi turi kuo pasidalinti su sūnumi. Daug jie išmano apie avilių meistrystę, apie motinėlių atranką, apie maitinimą gydomaisiais sirupais. 

Erikos ir Svajūno Kilkų šeima dabar jau savo gyvenimo kitaip net neįsivaizduoja – pasinėrė bitininkystėn visa galva. Bitės juos net iškraustė iš Kauno! Jauna šeima su visu bitynu keliasi į Dzūkijos krašte, miškų ir ežero apsuptyje esantį vienkiemį. Kad tik bitutėms nieko netrūktų, kad medų tik švarų ir sveikatingą neštų. 

Per amžius kartų išpuoselėta patirtis, žinoma, padėjo išplėsti bityną. Tačiau ir Erikai, ir Svajūnui daug mokytis teko (o ir dabar po seminarus važinėja), Europos Sąjungos parama ūkininkams pasinaudoti, su artimųjų ir draugų pagalbą, braškių ūkį įkūrė.

Pirkėjai žino, kad bitės medų neša tik šiltuoju metų laiku, o bitininkai patvirtins, kad pluša apskritus metus. Darbas darbą veja: ir produktų sandėliavimu reikia rūpintis, ir avilių atnaujinimu, transportavimu, ir prekybos sutartimis, ir skoningomis estetiškomis pakuotėmis. Kilkai nuoširdžiai rūpinasi, kad šviežias medus pasiektų vartotoją be tarpininkų – patys prekiauja mugėse ir turgeliuose, patys išvežioja užsakytus produktus į namus. Pradėti nauji ūkiniai bityno pastatai, numatyta plėtra iki 250 šeimų, šalia suprojektuotas ir gyvenamasis namas. Kiti gal skųstųsi, paverkšlentų. Bet Kilkai tik moja ranka į rūpesčius ir patikina: “Viskas lengvai įveikiama, kai dorai dirbi, didžiuodamasis tęsi giminės tradiciją, nuoširdžiai mokaisi ir tobulėji, su meile kuri šeimos ateitį”.

Su meile,